Svajonė
2000 metai. Mokykla. Pamokos metu mokytoja kreipiasi į vaikus:
- Vaikučiai, dabar 2000 metai. Ar jūs nenorėtumėt pasvajoti, kas kokiais metai norėtų gyventi?
Onytė pakelia ranką:
- Aš tai labai norėčiau gyventi 3000 metais.
Mokytoja:
- Kodėl gi?
- Matot, tada žmonės atostogauti skraidys kosminiais laivais į kitas planetas, bus labai įdomu...
Mokytoja:
- Labai gerai. Kas dar nori pasisakyti?
Antaniukas kelia ranką:
- O aš norėčiau gyventi 2500 metais.
Mokytoja:
- Ir kodėl gi, Antanėli?
- Matot, 2500 metais tikriausiai visi žmonės turės savo lėktuvus, galės atostogauti, skristi su savo lėktuvais, į kokią tik nori Žemės vietą.
Mokytoja:
- Labai įdomu. Na, kas dar nori pasakyti?
Petriukas sako:
- O aš norėčiau gyventi 2000 metais.
Mokytoja:
- Tai kad dabar ir yra 2000 metai.
Petriukas:
- Bet ar gi čia gyvenimas?...
Pažeidėjas
Miesto gatvėmis didžiuliu greičiu skrieja "poršas". Vairuoja naujasis lietuvis, patenkintas. Na, policininkai pamatę, iškart ima vytis. Vejasi vejasi.... Kažkaip netyčia "poršo" vairuotojas pastebi, kad iš paskos važiuoja policininkai, ir nusprendžia sustoti.
Prie "poršo" prieina policininkas, prisistato ir paprašo dokumentų. "Poršo" vairuotojas paduoda dokumentus, policininkas pasižiūri ir sako:
- Tai ponas vairuotojau, tai jūs ką tik dvi sankryžas pervažiavote degant raudonam šviesoforo signalui. Be to du kartus kirtote ištisinę liniją. Ir, gaila kad nespėjom pamatuot, tačiau jūs akivaizdžiai viršijote leistiną greitį.
"Poršo" vairuotojas:
- Tu, žalias, tu paklausyk, aš dėl raudonos šviesos - nesiginčiju. Reikia - be bazaro sumoku. Bet jei greičio nematavot, tai už greitį aš nemokėsiu. O jei už greitį nemokėsiu, tai ir už linijas nemokėsiu! Nes tokiu greičiu važiuojant visos punktyrinės kaip ištisinės atrodo...
Buto nuoma
Vienas verslininkas susipažinoo bare su mergina, išgėrė kavutės, konjakėlio, pašoko ir nusprendė pratęsti pažintį pas merginą namuose. Tačiau šiais laikais niekas nieko už dyka nedaro, taigi mergina paprašė 500Lt. Verslininkas sutiko.
Praileidęs naktį verslininkas apsižiūrėjo, kad neturi grynųjų. Jis ir sako:
- Panele, aš važiuoju į darbą, jums išrašysiu čekį 500Lt, kur parašysiu "už buto nuomą". Tai jūs žinosit, kad čekis nuo manęs.
Panelė sutiko. Važiuoja verslininkas į darbą ir galvoja "Nu taip... 500Lt - tikrai per daug. Kažkokia nesąmonė - 500Lt! Perdaug penkių. Užteks jai ir 250Lt."
Atvažiavęs į darbą, verslininkas parašė čekį 250Lt, pridėjo raštelį ir nusiuntė merginai. Raštelyje buvo parašyta " Mieloji panele, pireš nuomodamas jūsų butą maniau, kad jis bus dar nenuomotas. Galvojau, kad jis bus labai šiltas, be to bus toks mažiukas, kad jausiuosi kaip namie. Deja, kai aš jį išsinuomavau, pasirodė, kad jis jau buvo nuomotas, kad yra labai šaltas ir toks didelis, kad aš labai nejaukiai dėl to jaučiausi. Todėl jums siunčiu tik 250Lt".
Panelė atrašo laišką tam verslininkui "Mielas pone, kaip jūs galėjot pagalvoti, kad tokio nuostabaus grožio butas galėjo būti dar niekam neišnuomotas?! Kaip jūs galėjot pagalvoti, kad jame maža šilumos? Jame yra šilumos, tik jūs neradote, kur ją įjungti. Na o dėl dydžio, tai butas tikrai normalaus dydžio! Tik jei jūs neturite baldų jam apstatyti, tai neverskite kaltės buto šeimininkei!"
Stradivarijaus būgnas
Ateina nauji rusai pas kitą naują rusą į svečius. Šeimininkas aprodė visus apartamentus, pašnekėjo. Draugai ir sako:
- Nu, kalianas, čia pas tave visur gražu, visko pas tave čia yra. Tik žinai, kalianas, trūksta kažkokio antikvarinio daikto... Pas Fedią yra vangogas, pas Vasią yra mikelandželas... O pas tave nu nieko tokio nėra.
- O tai kaip čia reikia šitą?...
- Nu nueini į antikvariatą ir sakai: duokit kokį nors antikvariatinį daiktą. Tai ir viskas. Pasistatysi namie ir viskas bus gerai.
Po savaitės vėl tie patys nauji rusai susirenka pas draugelį. Užeina į svetainę, žiūri - būgnas stovi!
Visi:
- Nu, kalianas, nu tai kas čia?
- Nu tai čia toks antikvarinis daikčiukas. Čia aš nuėjau į antikvariatą, sumokėjau 20 000$, čia - Stradivarijaus būgnas.
Visi susižvalgė:
- Nu ir padūrė tave, kalianas, nu ir padūrė! Stradivarijus smuikus gamino, o ne būgnus! Paimk pistoletą, nueik į tą antikvariatą ir ištaškyk viską.
Po savaitės vėl visi susirenka ir užeina į svetainę. O ten - du būgnai stovi!
- O čia kas?!
Šeimininkas:
- Čia antras Stradivarijaus būgnas. Dar 20 000$ sumokėjau!
- Nu tave padūrė, kalianas!
Šeimininkas:
- Ramiai! Buvau aš ten nuėjęs. Nuėjau - išsiaiškinau! Pasirodo kaip yra: Stradivarijus smuikus durniams gamino! O tikrai chebrai, kaip mes, būgnus gamindavo!
Laimės kūdikis
Pagavo žvejys auksinę žuvelę. Žuvelė, kaip visada, pasakė, kad gali išpildyt norą. Žvejys ir sako:
- Padaryk taip, kad man visą laiką sektųsi.
Žuvelė sutiko, o žvejys ją ir paleido.
Susivyniojo žvejys meškeres, grįžta namo, žiūri - ant kelio 10$ guli! Pasiėmė juos ir greitai nubėgo į hipodromą, kur pastatė už patį blogiausią arklį 100 prie vieno. Arklys atbėgo pirmas! Žveejys prisirinko krūvą pinigų, nubėgo į kazino. Pradėjo lošti, statyti. Ir vis laimi! Pagaliau pririnko pusę milijono!
Išeina jis su tais pinigais ir galvoja: ką čia dabar daryt? Eisiu į viešuosius namus.
Nueina jis į viešnamį, o ten jį pasitinka šeimininkė (motinėlė) ir sako:
- Jūs esat mūsų 100 000 lankytojas! Todėl jums viskas nemokamai. Ko pageidausite? Briunečių? Blondinių? Apkūnių ar plonų?
Žvejys:
- Žinot, norėčiau indės...
- Gerai, jokių problemų. Jūs mūsų klientas, o kliento noras mums įstatymas.
Suranda žmogeliui indę. Jis praleidžia fantastišką, kaip iš Kama Sutros vadovėlio, naktį. Ryte atsibudęs sėdi, rūko. Indė ir klausia:
- Mielasis, gal kas negerai buvo?
- Supranti, man nepatinka tas raudonas taškas tau ant kaktos.
- Tai tu gali jį nutrinti, jei tik nori.
Žvejys išsitraukia monetą, nutrina tašką ir surinka!
Indė išsigąsta ir klausia:
- Kas atsitiko?!
- Tu nepatikėsi! Mašiną laimėjau!
Solidarumas
Susipažino bare du vaikinai. Abu tik ką išsiskyrę - likimo broliai. Ir nusprendė abu, kad daugiau niekada su moterimis nebeprasidės. Jei jau abiejų toks likimas, tai reikia važiuot abiem į Aliaską. Ir išvažiavo.
Užeina jie į paskutinę, jau prie ledynų stovinčią parduotuvę, ir sako:
- Mes visiems metams išeinam. Duokit mums visko, ko prireiks dviems vyrams metams.
Parduotuvės savininkas prikrovė visokių daiktų, konservų, gėrimų ir ... dvi lentas. Kiekvienoj - po skylę, kailiu išmuštą.
Vyrai ir sako:
- Pardavėjau, mes jums jau sakėm, kad mes su moterimis daugiau gyvenime neprasidėsi, ir mums tokių lentų nereika.
- Bet jūs nežinot mūsų atšiaurių sąlygų. Juk jūs dviese vyrai išeinat visiems metams? Tačiau, jei jau taip nebus reikalingos, tai po metų grįždami atneškit. Jei nebus panaudotos, tai aš jums grąžinsiu pinigus.
Po metų į tą pačią parduotuvę grįžta tik vienas vyras.
Pardavėjas pasižiūrėjo į jį ir sako:
- Klausykit, ar tik ne jūs prieš metus dviese su draugu buvot atvažiavę?
- Taip. Aš su draugu buvau.
- O kur draugas?
Vyras:
- Užmušiau. Jis su mano lenta gulėjo...
Noras
Eina gatve pijokėlis, už paskutinius centukus nusipirkęs alaus butelį nešasi, apsikabinęs kaip mylimąją. Laiko stipriai, kad tik iš rankų neišsprūstų, spardo viską pakeliui, kad netrukdytų eiti. Kažkoks butelis guli - pokšt paspyrė. Ir staiga iš to butelio - džinas!
Džinas išlindo ir sako:
- Ačiū tau, seni, ačiū, kad mane išgelbėjai iš to butelio. Aš ten tiek laiko pratūnojau...
Pijokėlis:
- Tai kad nėr už ką...
Džinas:
- Klausyk, seni, aš tau galiu vieną norą išpildyt. Nori?
- Nu aišku. Padaryk, kad šitam mano butely niekada alus nesibaigtų. Ar gali padaryt?
Džinas:
- Gerai, - ir išnyko.
Ir vaikšto senis... negalėdamas butelio atidaryt...
Išpažintis
Ateina žmogelis pas kunigą išpažinties. Parpuolė ant kelių ir sako:
- Kunigėli, nuodėmę padariau.
- Sakyk, sūnau mano, kokią nuodėmę padarei?
- Atėjau aš pas brolį. Jo nebuvo namie. Brolio žmona įsileido. Tuo metu pradėjo lyti, o aš lietsargio neturiu. Brolio žmona leido pasilikti. Nu tai aš ir sugriešijau...
- Tai labai didelė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
- Kunigėli, dar ne viskas... Kitą dieną aš nuėjau pas uošvį. Uošvio nebuvo namie. Uošvienė įleido. Ir vėl pradėjo lyti. O aš vėl lietsargio nepasiėmęs. Uošvienė leido pasilikt. O aš ir sugriešijau.
- Tai dar didesnė nuodėmė. Labai didelė. Tačiau aš tau ją atleidžiu.
- Tai dar ne viskas, kunigėli... Trečią dieną aš ateinu pas uošvį. Uošvis namuose, bet uošvienės nėra. Ir staiga lyti pradėjo. Nu o aš vėl be lietsargio. Uošvis leido pasilikti. Tai aš ir sugriešijau su uošviu.
Kunigas:
- Oi, sūnau mano, matau kad debesys kaupiasi, tuojau pradės lyti... O kiek suprantu, tu lietsargio vėl neturi. Tai gal jau tu ir eik...
Agentų atranka
Vyksta agentų atranka į slaptą tarnybą. Ateina pirmasis pretendentas, atsistoja prieš komisiją. Komisijos pirmininkas klausia:
- Gerbiamasis, mūsų tarnyba labai slapta, todėl agentas turi būti labai tvirtas, valingas, paklūstantis įsakymui, šaltakraujiškas žmogus.
- Suprantu.
- Tai štai, tau nežinant mes atvežėm tavo žmoną, kuri dabar yra gretimame kambaryje. Imk šautuvą ir, nuėjęs, nušauk ją.
- Na jau ne. Nereikia man jūsų to darbo.
Ateina antrasis kandidatas. Jam komisijos pirmininkas vėl viską paaiškina ir liepia nueiti ir nušauti savo žmoną.
Kandidatas sako:
- Na jau ne. Šito tai aš nedarysiu.
Ateina trečias kandidatas. Jam vėl tą patį paaiškina.
Trečiasis kandidatas pasiima šautuvą, nueina į gretimą kambarį.
Visi komisijos nariai laukia, kas bus.
Staiga pasigirsta vienas, antras, trečias šūvis. Po to dar penktas, šeštas šūvis. Po to pasigirsta moters klyksmas, prasiveria durys, išlenda trečiasis kandidatas ir sako:
- Šefas, klausyk, kažkas tuščius šovinius pakišo! Tai aš ją buože pribaigiau.
Vaistai kumelei
Susiruošė diedukas iš Gargždų Klaipėdon, grūdų parduoti. Pasikinkė kumelę, prisikrovė vežimą grūdų ir į Klaipėdos turgų išvažiavo. Neilgai trukęs grūdus pardavė, reik važiuot namo, bet kumelė nė iš vietos nekruta. Diedukas ir gražiuoju, ir stūmė, ir įkalbinėjo, ir į ausį šnibždėjo, meilius žodelius kalbėjo... O kumelė kaip stovėjo vietoj, taip ir stovi.
Diedukas nebežino ką daryt, stovi, ašaros akyse tvenkiasi. Staiga prie jo prieina policininkas ir klausia:
- Dieduk, ko taip dūsauji?
- Tai kad namo reik važiuot, o stovi ir viskas!
- Tai tu nueik iki šalia esančios vaistinės, nupirk garstyčių, švystelėk saują kumelei po uodega - parlėksi su vėjeliu.
Diedukas taip ir padarė: nubėgo į vaistinę, nusipirko garstyčių, pakabino saują ir šast kumelei po uodega! Kumelė tik švyst ir nuvarė keliu. Diedukas net į vežimą nespėjo įšokti.
Stovi jis su tuo garstyčių indeliu, nežino ką daryt, kaip tą kumelę pasivyt. Ach, galvoja, buvo nebuvo! Pakabino saują garstyčių, sau per užpakalį tik švyst! Ir nespėjęs net kelnių užsimaut - paskui kumelę!
Tiek varė diedukas, kad net kumelę aplenkė! Parlėkė iki Gargždų, pro kiemą lėkdamas rėkia bobutei:
- Bobut! Tuoj kumelė parbėgs, pririšk!
Bobutė:
- Diedai, diedai, o kur tu varai?!
- Aš į Vėžaičius! Apsisuksiu ir grįšiu...
